Šventes sutiksime namuose. Ko
gero, gimines, pažįstamus, draugus
sveikinsime telefonu. Vieni spaudysime jų mygtukus, kiti surinksime
numerį ar pasiųsime žinutę pirštais
brūkštelėję per mobiliojo ekraną.
Prieš 30 ar 40 metų net neįsivaizdavome, kad tuomet įprastus laidinius telefonus pakeis iš bet kurios vietos valdomi aparatai. Jeigu
dabar jų netektume, pasijustume
tarsi sugrįžę į tolimą senovę. Užfiksuoti telefonų „evoliuciją“ pavyko
Žydrūnui RUPŠLAUKIUI. Jis Rokiškio geležinkelio stotyje, verslo
įmonei išsinuomotose patalpose,
įkurdino lankytojų pamėgtą telefonų muziejų, kurį pastebėjo ir kelionių organizatoriai. Muziejus veikė
nuo 2017 m. Deja, pandemija pakoregavo tolimesnę verslo veiklą,
į dėžes teko supakuoti ir išsivežti
keletą šimtų įvairių laidinių ir mobiliųjų telefonų bei kitų eksponatų.
Tačiau šiuo metu dalį jų įmanoma
pamatyti virtualiai. Nors Žydrūnas
puse lūpų prasitaria, jog į Rokiškį
ekspozicija nebegrįš, tačiau taško
šioje istorijoje nepadeda.
– Esate rokiškėnas. Kaip atsidūrėte mobiliųjų telefonų versle?
Galbūt pomėgis virto darbu? Koks
buvo Jūsų pirmasis asmeninis telefonas? Jis eksponuojamas muziejuje?
– Iš pradžių atsiradę telefonai
buvo sunkūs, vadinamieji „Nokia“
šešioliktieji. Vadindavo plyta. Juo ir
pasiskambinti galėdavai, ir panaudoti savisaugai (juokiasi – aut. past.).
Į „Maximos“ maišelį įsidedi ir nešiojiesi. Mano pirmasis telefonas
toks ir buvo, dabar kolekcijoje yra
keletas tokių pačių „Nokia 1611“,
jie yra 1997 metų gamybos. Mano
asmeninio nėra, nes tuo metu mobiliųjų telefonų buvo mažai, jie buvo
labai brangūs, tekdavo parduoti ir
prisidėjus nusipirkti geresnį, mažesnį. Man patiko tokia atsiradusi verslo niša, telefonų važiuodavau pirkti pagal skelbimus į kitus miestus ir
vežiau į Rokiškį, o žmonės mobiliaisiais labai domėjosi, pirko juos.
Nuolat ieškojau informacijos apie
naujus modelius, pirkdavau žurnalus, sekiau naujienas, domėjausi taisymu. Taip ir susiklostė, kad įkūriau
įmonę „Zeneras“. Vėliau prisidėjo
prekyba telefonų priedais, teikiamos lazerinio graviravimo bei reklamos paslaugos.
– Kaip rinkote pirmuosius eksponatus? Kokiais būdais papildote
ekspoziciją?
– Pirmieji mobilieji buvo nespalvoti, jais galėdavai tik paskambinti
ir parašyti žinutę, nustatyti žadintuvą. Po keleto metų rinkoje pasirodė spalvoti, su polifoninėmis
melodijomis, mp3 melodijomis, ir
kitomis funkcijomis. Visą šitą telefonų revoliuciją perleidau per
savo rankas, nemažai jų iščiupinėjau. Nemažai pardaviau, nemažai
supirkau. Tarp jų buvo „skenduolių“, kurių suremontuoti neįmanoma, jie iškart gulė į mano dėžes,
neišmesdavau. Taip susidarė kolekcija. Būdavo, žmogus nebenori
taisyti telefono su smulkiu gedimu
Telefonų muziejaus įkūrėjas:
„Parodau, kiek anksčiau žmogus turėjo būti prisikrovęs daiktų…“
Būtent tą 2019-ųjų vasaros dieną
Vokietijoje Žydrūnas Rupšlaukis
įsigijo unikalų eksponatą – Antrojo
pasaulinio karo laikų šarvuotą bunkerio telefoną.
Dizainu ir spalvine gama išsiskiria
mygtukiniai mobilieji telefonai.
Ž. Rupšlaukio archyvo nuotr.
Rokiškio geležinkelio stotyje įkurtas telefonų muziejus pritraukdavo daug
lankytojų. Šiuo metu jis gyvuoja virtualioje erdvėje.
ir perka naują. Seną susiremontuodavau, parduodavau arba priglausdavau į kolekciją. Taigi kolekciją
surinkau įvairiais būdais. Kada įsikūrėme geležinkelio stotyje, ekspozicijai trūko telefonų, tada pirkausi. Kai kas atiduodavo savanoriškai
arba už kokį nors aksesuarą – pakabuką, graviruotą tušinuką ar pan.
Yra paaukoję telefonų iš Vilniaus
(teko tik parsigabenti), Kauno, Biržų, Zarasų, žinoma, Rokiškio…
Ilgą laiką rinkau tik mobiliuosius
telefonus, bet jie greit užpildė lentynas. Norėjosi dar kai ko. Pradėjau kolekcionuoti ir laidinius. Turiu
net telefonų knygų, kai kuriose yra
ranka surašytų numerių. Šalia jų turiu laikrodžių, skaičiuotuvų, filmavimo kamerų, fotoaparatų, radijų,
magnetolų, senų kompiuterių. Visa
tai eksponuodamas parodau, kiek
anksčiau žmogus turėjo būti prisikrovęs daiktų, kurie dabar sutelpa
į mūsų išmaniuosius telefonus. Štai
kaip patobulėjo pasaulis per 20–30
metų. Išmaniųjų telefonų revoliucija, mano skaičiavimu, įvyko per
pastaruosius 8 metus.
– Kokie eksponatai patys brangiausi (tiek širdžiai, tiek pinigine
prasme)? Ypač įdomu sužinoti apie
kolekcijos pažibą – retą šarvuotą
bunkerio telefoną, vežtą iš Vokietijos, sveriantį net 20 kilogramų.
– Buvau įsigijęs mygtukinį telefoną, kuris kainavo 3,5 tūkst. litų.
Jį išsaugojau, sėkmingai veikia, yra
eksponuojamas. Tačiau tokius išstūmė mobilieji liečiamais ekranais.
Bet ne iškart. Pirmieji išmanieji tikrai neišstūmė mygtukinių. Jie ilgai „galvodavo“, strigdavo. Užtat
naujieji atlieka visas funkcijas. Ne
vieni metai praėjo, kol juos gamintojai ištobulino. Minėtą Antrojo
pasaulinio karo laikų telefoną užtikau Vokietijoje, tarp sendaikčių.
Širdelė suspurdėjo jį pamačius. Iš
pirmo karto nenupirkau, nes tikrai
buvo per brangu. Maždaug po savaitės grįžau į tą pačią vietą, derėjausi, kol pagaliau pardavėjas sutiko
su mano siūloma kaina. Kainavo…
Bet jo labai norėjau ir troškau parsivežti. Siūlomos kainos nesirengiau
mokėti, bet derybų keliu pasiekiau
savo ir parsivežiau. Jis – tarsi muziejaus pagrindinis akcentas, veidas.
– Kiek dabar yra surinkta eksponatų ir kokiu būdu juos galima
pamatyti?
– Buvo apie 800 skirtingų mobiliųjų telefonų, tačiau dabar tas skaičius gerokai didesnis. Skaičiuojant
vienetus, o ne pavadinimus, tai kur
kas daugiau (į šį skaičių įeina tik
mobilieji telefonai). Dalį jų galima
pamatyti feisbuke (zeneras-telefonų muziejus). Kiti supakuoti dėžėse ir laukia, kol juos iškelsiu. Bet,
manau, tai įvyks nebe Rokiškyje.
– Kuo labiausiai domėdavosi
ekskursantai?
– Vaikai domėdavosi legendine
„Nokia 3310“. Buvo tokių, kurie,
prisižiūrėję „Google“, atlėkdavo
ir prašydavo parodyti „Nokia“, fotografuodavosi įrodydami, kad jį
laikė savo rankose, čiupinėjo, o ne
iš pasakojimų girdėjo. Tai suprantama, nes kai „Nokia“ atsirado, tie
vaikai dar nebuvo gimę.
– Papasakokite įdomiausių (ar
keisčiausių, neužmirštamų) nutikimų su lankytojais.
– Leisdavau ne tik pažiūrėti, bet
ir pačiupinėti. Labiausiai stebindavo vaikų reakcija į laidinius telefonus. Rinkdami numerį, jie ne sukdavo diską, o bandydavo maigyti
numerius, nes neturėdavo supratimo, kaip sukti. Taip pat bandydavo braukyti per mygtukinių telefonų ekranus.
– Kai kurie mobiliųjų telefonų taisytojai sako, kad gamintojai įdiegia sistemas, kurios leidžia
prietaisui veikti tiek, kiek numatyta garantijoje. Kaip Jums patinka
tokia ,,politika“? Nors, kita vertus,
tai reiškia, kad muziejus nepritrūks
eksponatų, vitrinos greitai bus užpildomos…
– Kuriant mygtukinius, atverčiamus, išstumiamus telefonus, smarkiai pasidarbavo dizaineriai. Šie
įrenginiai įdomiai sukurti ir pagaminti. Į jų kūrimą įdėta labai daug
darbo. Man net gaila būtų išbraukti (iš istorijos – aut. past.) šiuos telefonus. Jie tiesiog yra meno kūriniai. Kai matai tik vieną, regis,
telefonas kaip telefonas, bet, matydamas gausybę, gali palyginti vieną
su kitu pagal spalvinę gamą, dizainą. Dabartiniai išmanieji telefonai
liečiamais ekranais išjungti atrodo
kaip juodo stiklo gabaliukai, jie neturi vizualinio vaizdo. Mygtukinių
telefonų kolekcija labai žavinga, o
liečiamais ekranais – jau viskas…
Jeigu būtų gaminami tik tokie, nebūtų ką kolekcionuoti. Išmanieji kaip šaltas ledo gabaliukas – nei
rėmelių, nei kitokio grožio. Mygtukiniai iš pradžių buvo didesni,
vėliau gamintojai juos mažino, mažino. Šiuo metu išmanieji vėl didelio formato, nes reikia ekrano
ir pan. Ateityje lentynose telefonų
gal ir nepritrūks, bet nebebus į ką
pažiūrėti, nes matysite tiktai monitorius… Kai telefonas išjungtas, į jį
nebėra ko žiūrėti. Dėl to gali baigtis
ir kolekcija.
Dėl gedimų – ankstesni telefonai tikrai būdavo patvaresni. Vyresni žmonės tebesinaudoja mygtukiniais, įsigytais prieš 6–8 metus,
tiesiog pasikeičia bateriją ir toliau
naudojasi. Tačiau dabar dažnai telefonas keičiamas ne todėl, kad sugedo, o dėl to, kad sukurta naujesnių,
kurie funkcionalesni, jų geresnė atmintis, nestringa internetas, geriau
filmuoja kameros… Dėl gedimų galiu pasakyti tik tiek: dažniausiai išklibinami įkrovimo lizdai, įdaužiamas ekranas. O daugiau mažai kas
genda. Kartais sugadina virusai.
Nepastebėjau, kad gamintojai tyčia padarytų, jog telefonas veiktų
tik tiek, kiek nurodyta garantijoje.
Dar daug kas priklauso nuo naudotojo: vieni keletą metų išlaiko
kaip naują, o kitų jau po mėnesio
atrodo taip, kad tegali pasakyti: „O
dieve…“ Yra naudotojų, kurie telefonus vežasi kartu su maisto produktais, tuomet maistu užkemšami
mikrofonai ir kitos skylutės.
– Praūžus pandemijai, kur įsikursite? Didmiestyje?
– Jau šiuo metu esu Kaune. Jei
po pandemijos papuls tinkamos patalpos, kolekciją bus galima iškelti
iš dėžių ir eksponuoti. Bet tai gyvenimiškai turi susidėlioti, įvykti. Žiūrėsiu, kaip klostysis. Jei yra žmonių,
kurie turi sukaupę telefonų ir norėtų paaukoti juos muziejui, tegu
neišsigąsta, kad uždarėme telefonų
muziejų Rokiškyje, nes mane galima susirasti ir kitais būdais.